Turinys
Pasirinkti kultūrinio paveldo objektai - archeologiniai objektai – įrašyti į Palenkės vaivadijos archeologijos paminklų sąrašą – C registras (parengė dr. Marcin Engel)
Žmogaus aktyvumo istorija Suvalkijos teritorijoje siekia akmens amžių, kuomet čia gyveno nedidelės medžiotojų-rinkėjų grupelės. Organizuotos gyvenvietės pradėjo čia plėtotis tik baigiantis bronzos amžiui ir gyvavo iki laikų sandūros. Tuo metu žemdirbių bendruomenės gyveno atvirose gyvenvietėse, o iškilus pavojui, slėpėsi kalvose įrengtose gynybinėse tvirtovėse. Didžiausias plėtros šuolis šiose teritorijose įvyko II-VI m. e. amžiuje, kuomet čia įsikūrė Sūduvių kultūros gyventojų grupės. Ši bendruomenė gyveno atvirose gyvenvietėse, o mirusiuosius laidojo su turtingomis įkapėmis pilkapynuose. IX a. į Suvalkiją atvyksta jotvingiai, kurie stato galingas tvirtoves-pilis, o savo turtą krauna iš kaimyninių krikščionių teritorijų, į kurias organizuoja karo žygius.
Piliakalnis Pilies kalnas Šiurpilyje
Pilies kalnas pirmą kartą buvo apgyvendintas VII ir VI a. pr. m. e. sandūroje, bronzos amžiuje. Buvo čia pastatyta gynybinė gyvenvietė, aptverta medine tvora ar palisadu. Nuo II iki IV a. m. e. Piliakalnį tvarko nauja, elitinė bendruomenė. IX a. pabaigoje arba X a. pradžioje į šias apylinkes patenka kovingi jotvingiai, kurie ant Pilies kalno stato tvirtovę apsuptą dviem arba trimis pylimų juostomis. Jos šlaituose užfiksuota degintinių kapų likučiai. Pirmosios XI a. pusės karo sunaikinimai privertė jotvingius pilį perstatyti. Nuo šiol tvirtovė buvo sustiprinta galingais gynybiniais pylimais pastatytais iš medienos, akmens ir žemės, su tvirtais bokštais ir mediniais vartais. Nuo XI iki XIII a. pilis Pilies kalne dar buvo kelis kartus rekonstruota.
Piliakalnis Šventikalnis Šiurpilyje
Ankstyviausios gyvenvietės žymės susijusios su Šventikalniu siekia didžiojo tautų kraustymosi laikotarpį, bet koks buvo tuo metu jo vaidmuo – vis dar neaišku. Jo papėdėje buvo tų laikų gyvenvietė. Nuo tada, kai ankstyvaisiais viduramžiais į šią vietą atvyko jotvingiai, kalva buvo įjungta į Šiurpilio centro gynybinę sistemą. Kalno viršūnėje buvo tam tikra įtvirtinimo forma, galbūt – stebėjimo-gynybinis bokštas. Naujausi archeologiniai tyrimai nepatvirtino ankstesnių spėjimų, jog čia yra išlikę praeities bažnytėlės ar pilies pėdsakai. Tačiau vakariniuose Šventikalnio šlaituose išliko ankstyvųjų viduramžių pylimų likučiai, kurie, manoma, atliko užtvarų pamatų funkciją ir saugojo kelią į tvirtovę, esančią Pilies kalne.
Gyvenvietė Turgavietė Šiurpilyje
Pirmieji žmonės kalvoje apsigyveno akmens amžiuje. Savo stovyklavietes čia kūrėsi medžiotojų-rinkėjų bendruomenė. Kiti senovės žmogaus veiklos likučiai mena VII ir VI amžių pr. m. e. Turgavietėje tuo metu veikė nedidelė atvira gyvenvietė, panaši gynybinei gyvenvietei esančiai Piliakalnyje. Daug žinių apie jos struktūrą ir pastatus nėra, kadangi jos likučiai buvo visiškai sunaikinti ankstyvųjų viduramžių gyvenvietės statybos metu. Dėl tos pačios priežasties mažai žinome taip pat apie I-VI a. gyvenviečių kūrimą. Kalvos teritoriją Turgavietėje visapusiškai išnaudojo tik atvykę jotvingiai. X-XI a. čia veikė didelė gynybinė gyvenvietė. Vėliau, XII-XII a. buvo čia pastatytas išorinis gynybinis priešpilis su reguliariu medinių kelių ir pastatų tinklu.
Tvirtovė Piliakalnis Eglinėje
Aukščiausioje kalvos, kurią vietiniai vadina tiesiog Piliakalniu, vietoje yra archeologinė aikštelė. Ankstyvųjų viduramžių tvirtovė buvo pastatyta ant ankstyvojo geležies amžiaus ir Romos imperijos laikotarpio senovinės gyvenvietės likučių. Pirmąją tvirtovę, sustiprintą bent dviem pylimais jotvingiai pastatė X a. Pilies vietoje užfiksuoti Rusios antpuolių, vykusių XI a., pėdsakai. Dabartinė piliakalnio išvaizda – tai XII/XIII a. atliktų rekonstrukcijos darbų rezultatas. Šitos tvirtovės aikštė yra ovalo formos, apsupta didžiuliais pylimais. Ji susideda iš dviejų dalių, perskirtų tam tikru, būdingu pylimu/užtvanka – žemesniu šiaurinėje ir aukštesniu pietinėje dalyje. Papildomų sutvirtinimų pėdsakai išliko objekto papėdėje. Manoma, kad aikštėje buvo įrengta pagoniška šventykla.
Piliakalnis ir gyvenvietė Osinki vietovėje
Kompleksas esantis vietovėje Osinki susideda iš dviejų pagrindinių vietų: pilies (vieta 1) bei gyvenvietės (vieta 1a). Pirmi organizuoto apgyvendinimo šioje teritorijoje pėdsakai siekia II-ojo m.e. amžiaus pabaigą, kuomet sukuriama Sūduvių kultūros gyvenvietė. Tai gyventojai, kurie savo mirusiuosius laidoja būtent Šveicarijos kapinyne. Ši bendruomenė taip pat išnaudoja pilies kalną, tačiau manoma, kad tuo laikotarpiu jis neturėjo gynybinės reikšmės. Minėtoji gyvenvietė su pastatais, ūkiniais pastatais ir gamyklinėmis dirbtuvėmis veikia, turbūt su pertraukomis, iki IV-ojo arba V a. Po to, ji yra apleista. Toliau žmonių aktyvumo pėdsakai pastebimi tik X-XIII a. laikotarpyje, kuomet kalvoje pastatoma jotvingių pilis-sargybinė, apsupta keliomis didžiulių pylimų juostomis.
Piliakalnis Gulberek Sudawskie vietovėje
Kalvoje, apie kurią vietiniai sako: Gulberek, yra archeologinių tyrinėjimų vieta. Archeologinis objektas yra nupjauto kūgio formos, apsuptas dviem prastai išsaugotų pylimų juostomis. Aikštelės skersmuo šiaurės-pietų ašyje 18,5 m bei rytų-vakarų ašyje – 17,5 m. Dėl neatliktų archeologinių tyrimų, galima tik daryti prielaidą, kad laikotarpyje nuo VII iki I a. m. e. čia buvo gynybinė gyvenvietė apsupta medine tvora arba palisadu. Šiuo metu išlikę ir matomi reliktai, manoma, yra ankstyvųjų viduramžių pilies, kurią pastatė jotvingiai X arba XI a., liekanos. Dvi medinių-žemės pylimų linijos galėjo būti įrengtos rentinės technologijos būdu. Šalia buvo papilio gyvenvietė. Kaimo Sudawskie pavadinimas gali būti siejamas su kryžiuočių pavadinimu, kuriuo jie apibūdino Jotvą (Sūduva).
Kurganų pilkapynas vietovėje Osowa
Osowa vietovėje esantis kapinynas bei gyvenvietė sudaro kompleksą, esantį plačioje, iš visų pusių Juodosios Ančios upės senvagių pelkėmis apsuptoje plynaukštėje. Šioje vietoje egzistavo Sūduvių kultūros bendruomenė. Kapinyne užfiksuota 123 kurganų, kuriuose aptikta 205 laidojimo vietų – griaučių ir degintinių bei vienas arklio kapas. Gyvenvietės gyventojai savo mirusiuosius čia laidojo nuo II-ojo iki IV/V a. m. e. Panašiai, kaip Šveicarijos kapinyno atveju, žmonės palaidoti Osowa vietovėje buvo kilę iš šiuolaikinės Mozūrijos, Lietuvos, o net ir Skandinavijos teritorijų. Kapuose surandami prašmatnūs daiktai liudija apie tuometinio barbarų pasaulio regionų įvairovę. Svarbų vaidmenį tuometinės vietos bendruomenės veikloje atliko žemdirbystė ir gyvulininkystė.
Kurganų pilkapynas vietovėje Garbas I
Sūduvių kultūros kapinynas yra įrengtas ant plataus moreninio pylimo, išsidriekusio ties Garbas ežero pakrante. Kartu su netoliese esančiomis gyvenvietėmis jis įeina į gyvenviečių kompleksą menantį tautų kraustymosi laikotarpį. Kapinynas susideda iš didelių šeimyninių kurganų, supiltų iš akmenų ir žemių, kuriuose gausu laidojimo žymių. Sudegintų mirusiųjų pelenai buvo supilami į molines urnas. Toje vietoje buvo ištyrinėti du tokio tipo kapai. Pavieniuose kurganuose galėjo būti net iki 20 kapų su urnomis. Šitie laidojimai nebuvo itin turtingi. Buvo surasti tik smulkūs bronzos daiktai. Kapinynas buvo valdomas Sūduvių kultūros gyventojų IV-VII a. Netoli šios vietos archeologai atrado taip pat kitus šio laikotarpio kapinynus.
Kurganų pilkapynas Šveicarijoje
Sūduvių kultūros kapinynas su kurganų ir plokščiaisiais Romos imperijos laikotarpio kapais. Šioje vietoje mirusius laidota 250 metų. Čia palaidoti žmonės buvo kilę iš šiuolaikinės Mozūrijos, Lietuvos, o net ir Skandinavijos teritorijų. Pirmieji kapai datuojami II-ojo a. m. e. pabaigoje. Tuomet vyravo griaučių laidojimo būdas (ne deginimas). Nuo III a. m.e. kapinyne fiksuojami elitinių, raitųjų karių kapai (manoma, vadų). Nesudeginti arba sudeginti mirusiųjų likučiai buvo laidojami po kurganais; būdavo, ir kartu su arkliais. Kapuose surandami prašmatnūs daiktai liudija apie tuometinio barbarų pasaulio regionų įvairovę. V a., tautų kraustymosi laikotarpiu, kapinynas jau nebuvo naudojamas. Šveicarijos kapinynas (šiuo metu Suvalkų dalis) dažnai klaidingai yra siejamas su jotvingiais.
Gynybinė gyvenvietė Rožančiaus kalnas vietovėje Żubronajcie
Kalvoje, vadinamoje Rožančiaus kalnu, prie Żubrowo ežero, buvo įkurtas ankstyvojo geležies amžiaus gyvenviečių kompleksas. Šio komplekso centras yra gynybinė gyvenvietė esanti aukščiausiame kalvos taške. Šalia buvo įkurtos dvi gyvenvietės, kuriose užfiksuota metalurgijos, ragų gamybos ir puodų žiedimo cechai. Vietos gyventojai vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste. Gynybinė gyvenvietė, manoma, buvo vieta, kur, iškilus pavojui, slėpėsi aplinkinių gyvenviečių žmonės. Šioje vietoje gyvenvietės ypač intensyviai vystėsi laikotarpyje nuo V iki II a. m.e. Archeologai Rožančiaus kalne aptiko taip pat vėlesnio laikotarpio (I-V a. m. e.) žmonių aktyvumo pėdsakus, bet jo pobūdis nėra ištirtas.
parengė dr. Marcin Engel
