Pacai – lietuvių kilmės didikų giminė su Gozdavos herbu, kurios nariai Žečpospolitoje reiškėsi eidami etmonų, vaivadų, kanclerių, generolų, konfederatų, didvyriškų riterių ir net devyniolikos senatorių pareigas. XVII amžiaus antrojoje pusėje giminė įgijo didžiausią reikšmę, būtent tada ji tapo konkurencinga kitoms įtakingoms lietuvių didikų giminėms – Radviloms ir Sapiegoms. Jie įtakojo Abiejų Tautų Žečpospolitos likimą. Statė puošnius rūmus, o taip pat rėmė monumentalių šventovių statybą. Iš daugelio bažnyčių ypatingai išsiskiria dvi: baroko stiliaus kamaldulių vienuolynas su nepaprasto grožio bažnyčia Pažaislyje, netoli Kauno bei Šventųjų Petro ir Pauliaus bažnyčia Vilniaus Antakalnyje. Abi šventovės, kurios buvo pastatytos būtent Pacų lėšomis, turėjo neįkainomamą reikšmę menui. Dviejų architektūros ir meno mecenatų – kancleriaus Žygimanto ir etmono Mykolo Kazimiero Pacų, veikla stebina iki šių dienų.

Atmintis apie Pacus išliko posakyje: „Pacas vertas rūmų (“palociaus”), o rūmai (“palocius”) Paco (Wart Pac pałaca, a pałac Paca”). Posakis yra susijęs su Jiezno rūmais Lietuvoje. Šiuos puikius rūmus pastatė Antanas Mykolas Pacas. Pastatas turėjo turėti tiek langų, kiek metai dienų, kambarių – kiek savaičių, o salių – kiek mėnesių. Vėliau minėtasis posakis buvo siejamas su Dauspūdos rūmais, kuriuos pastatė paskutinysis giminės narys – Liudvikas Mykolas Pacas (1778-1835). Panašiai, kaip daugelis jo protėvių, jis buvo visų pirma karys – tarnavo Napoleono armijoje. Taip pat tapo mecenatu remiančiu meno ir architektūros plėtojimą. Šią jo veiklą nutraukė Lapkričio sukilimas, kuriame jis aktyviai dalyvavo. Iš minėtų puikių Dauspudos rūmų beliko tik kuklūs likučiai.